Pastaraisiais metais atrodo, kad privačios mokyklos dygsta kaip grybai po lietaus. Bent jau socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose. Girdime apie inovatyvius ugdymo metodus, klases be namų darbų, dvikalbį mokymą ir mokytojus, kurie, regis, nužengė tiesiai iš „Idealios mokyklos“ žurnalo viršelio.

Ir taip, faktas – privačių mokyklų daugėja. Joms sekasi visai neblogai: plečiasi, atidaro naujus filialus, renka pilnas klases ir, atrodo, turi aiškią savo auditoriją.

Bet būkime atviri. Jei pažvelgtume į bendrą Lietuvos švietimo vaizdą, privatus sektorius vis dar yra… na, gana nišinis reiškinys. Tai nėra masinis judėjimas, kai tėvai masiškai atsiima vaikus iš valstybinių mokyklų. Kodėl taip yra? Ir kodėl visas šis „judesys“ vyksta beveik išskirtinai tik sostinėje ir Kaune?

Panagrinėkime.

1. Sostinių fenomenas: Vilnius ir Kaunas

Jei gyvenate ne Vilniuje ar Kaune, tikėtina, kad apie privačias mokyklas girdite nebent iš televizoriaus. Ir tai yra esminis momentas.

Didžioji, absoliuti dauguma privačių švietimo įstaigų yra sukoncentruotos būtent šiuose dviejuose didmiesčiuose. Kodėl? Atsakymas, deja, nuobodžiai pragmatiškas:

• Pinigai. Čia koncentruojasi didžiausi atlyginimai ir didžiausia perkamoji galia. Privati mokykla yra brangi paslauga, o tėvų, galinčių (ir norinčių) skirti kelis šimtus ar net tūkstantį eurų per mėnesį vaiko mokslams, daugiausia yra būtent čia.
• Demografija ir paklausa. Vilniuje ir Kaune tiesiog gyvena daugiausiai žmonių, įskaitant jaunų šeimų. Be to, čia didesnė tarptautinė bendruomenė (ekspatai, diplomatai), kuriems privatūs, anglakalbiai darželiai ir mokyklos dažnai yra vienintelis pasirinkimas.
• Vertybinė įvairovė. Didmiesčiuose natūraliai atsiranda didesnė poreikių įvairovė. Čia susiburia tėvai, ieškantys alternatyvų standartinei sistemai – ar tai būtų Montessori, Valdorfo pedagogika, ar stiprus STEM profilis. Mažesniuose miestuose kritinės masės tokių tėvų tiesiog nesusidaro.

Tad jei gyvenate Šiauliuose, Panevėžyje ar Alytuje, jūsų pasirinkimas greičiausiai bus tarp „labai geros“ ir „tiesiog geros“ valstybinės gimnazijos. Privačios mokyklos ten tiesiog finansiškai „neišvežtų“.

2. Kodėl tai (vis dar) nėra masinis reiškinys?

Gerai, Vilniuje ir Kaune jų yra. Bet net ir čia absoliuti dauguma vaikų eina į valstybines mokyklas. Kas stabdo privačių mokyklų bumą?

Stabdys Nr. 1: Kaina (Akivaizdusis dramblys kambaryje)

Pradėkime nuo esmės. Privatūs mokslai kainuoja brangiai.

Nors valstybė prisideda vadinamuoju „mokinio krepšeliu“ (kuris, beje, privačioms mokykloms dažnai būna mažesnis), liūto dalį sumoka tėvai. O sumos svyruoja nuo (sąlyginai) kuklių kelių tūkstančių eurų per metus iki sumų, kurios jau primena automobilio lizingo įmoką ar net antrą būsto paskolą.

Vidutinei lietuvių šeimai tai yra tiesiog per didelė finansinė našta. Tai nėra sprendimas „norėčiau geriau“, tai yra rimtas finansinis įsipareigojimas, reikalaujantis specifinio pajamų lygio.

Stabdys Nr. 2: „O kam?“ arba stiprių valstybinių mokyklų faktorius

Nereikia demonizuoti valstybinės sistemos. Lietuvoje (ypač didmiesčiuose) turime tikrai stiprių valstybinių mokyklų. Įvairios licėjaus, jėzuitų ar „Žirmūnų“ tipo gimnazijos dešimtmečiais rodo puikius akademinius rezultatus ir yra absoliučiai konkurencingos.

Daugelis tėvų laikosi logiškos pozicijos: „Kam man mokėti kosminius pinigus už privačią mokyklą, jei mano vaikas gali patekti į vieną geriausių valstybinių gimnazijų nemokamai (arba beveik nemokamai)?“

Tradicicija ir reputacija čia vaidina didžiulį vaidmenį. Jei mokykla „išgarsėjusi“ ir turi stiprią bendruomenę, daugeliui tėvų tai yra svariau nei privačios mokyklos žadamas „individualus požiūris“.

Stabdys Nr. 3: Mentalitetas ir (ne)pasitikėjimas

Lietuvoje vis dar gajus tam tikras požiūris, kad mokslas turi būti nemokamas ir prieinamas visiems vienodai. Privati mokykla kai kurių akyse vis dar atrodo kaip „lepūnėlių“ arba „turtingų tėvelių“ šiltnamis.

Nors šis požiūris kinta, inercija didelė. Daugelis tiesiog nepasitiki, kad privati mokykla tikrai duos geresnį rezultatą, o ne tik gražesnę aplinką ir brangesnius pietus. Kyla klausimas: ar perkame geresnį išsilavinimą, ar tik socialinį statusą ir patogesnę „vaiko priežiūros“ paslaugą?

Verdiktas: niša, kuri pamažu auga

Taigi, kaip sekasi toms privačioms mokykloms?

Joms sekasi gerai – savo nišoje. Jos sėkmingai aptarnauja konkretų segmentą: aukštesnes pajamas gaunančius didmiesčių gyventojus, kurie ieško alternatyvos standartinei sistemai, nori specifinių ugdymo metodų arba tiesiog vertina mažesnes klases ir modernesnę infrastruktūrą.

Tačiau jos nėra ir artimiausiu metu nebus masinis reiškinys, kuris pakeistų valstybinį švietimą. Tam jos yra per brangios, geografiškai per daug sukoncentruotos Vilniuje bei Kaune ir susiduria su stipria geriausių valstybinių mokyklų konkurencija.